Man 60. Ir pirmą kartą gyvenime jaučiu, kad manęs nebėra-ne savo buvusiam vyrui, vaikams, anūkams ar net pasauliui. Aš vis dar čia, žinoma. Aš kvėpuoju. Einu pas chemiką, nusiperku Duonos, šluoju mažą sodo lopinėlį po savo langu.
Tačiau viduje yra tuštuma, kuri kiekvieną rytą tampa vis sunkesnė, kai nėra darbo, į kurį skubėti. Kai niekas neskambina tik paklausti, * mama,kaip tu?*
Aš Gyvenu Vienas. Jau daugelį metų. Mano vaikai yra suaugę, su savo šeimomis, išsibarstę po šalį-dukra Braitone, sūnus Mančesteryje. Mano anūkai sensta, ir aš jų beveik nepažįstu. Nematau jų į mokyklą, nemezgu džemperių, nepasakoju istorijų prieš miegą. Ne kartą jie pakvietė mane apsilankyti. Ne kartą.
Kartą paklausiau dukters: * Kodėl tu nenori, kad ateičiau? Galėčiau padėti su vaikais…*
* Mama, tu žinai, kaip yra … mano vyras tavęs nemėgsta. Jūs visada kišatės ir jūsų kalbėjimo būdas -*, — atsakė Ji.
Aš tylėjau. Manyje susisuko įskaudinimas, gėda, apmaudas. Aš neverčiau savo kelio-tiesiog norėjau būti šalia jų. Ir atsakymas buvo toks :* tu jam nepatinki.* Ne anūkai, ne mano vaikai. Aš buvau ištrintas. Net mano buvęs vyras, gyvenantis netoliese esančiame kaime, neranda laiko susitikti. Kartą per metus, curt atostogų tekstas. Lyg jis man padarytų paslaugą.
Išėjęs į pensiją pagalvojau: * pagaliau laikas sau.* Aš imčiausi mezgimo, eidavau rytinių pasivaikščiojimų, užsirašydavau į tuos tapybos kursus, apie kuriuos visada svajojau. Tačiau vietoj džiaugsmo persikėlė baimė.
Pirmiausia atėjo keisti burtai-staigus galvos svaigimas, širdies plakimas, baimė mirti, kuri mane apėmė iš niekur. Aš nuėjau pas gydytojus, turėjau testus, EKG, MRT. Viskas normalu. Vienas pagaliau pasakė:
*Viskas tavo galvoje. Jums reikia pasikalbėti su kuo nors. Tu tiesiog vienišas.*
Tai buvo blogiau nei bet kokia diagnozė. Kadangi nėra vienišumo tabletės.
Kartais einu į parduotuvę tik išgirsti, kaip kalba kasininkė. Kartais sėdžiu ant suoliuko už savo buto, apsimesdamas, kad skaitau, tikėdamasis, kad kas nors gali sustoti. Bet visi skuba. Vietos būti, gyvena gyventi. Ir aš tiesiog … čia. Sėdi. Kvėpavimas. Prisiminti.
Ką aš padariau ne taip? Kodėl mano šeima nusigręžė? Aš juos auginau vienas. Jų tėvas anksti išvyko. Dirbau dvigubomis pamainomis, gaminau maistą, lyginau uniformas, naktimis budėjau, kai jie sirgo. Jokio gėrimo, jokio bėgimo—aš jiems daviau viską. O dabar? Aš jiems nieko.
Gal buvau per griežta. Gal per daug kontroliavau. Bet aš norėjau, kas jiems geriausia-užaugti padorus, atsakingas. Aš juos saugojau nuo blogos minios, nuo jų gyvenimo sugadinimo. Ir galų gale? Aš esu tas, kuris liko už nugaros.
Aš neprašau gailesčio. Tiesiog atsakymai. Ar aš tikrai tokia baisi mama? O gal taip yra dabar-hipotekos, mokyklos, futbolo klubai ir mamai nelieka vietos?
Žmonės man sako: * surask vyrą. Prisijunkite prie pažinčių svetainės.* Bet aš negaliu. aš nepasitikiu. Vien metai mane apsunkino. Man nebeliko jėgų atsiverti, įsimylėti, įsileisti nepažįstamą žmogų į savo namus. Mano kūnas nėra toks, koks buvo.
Darbas nebėra pabėgimas. Bent jau biure buvo plepėjimas, pokštai. Dabar? Tyla. Taip garsiai palieku televizorių, kad tik išgirsčiau balsą.
Kartais klausiu savęs: jei aš tiesiog išnykčiau, ar kas nors pastebėtų? Ne mano vaikai, ne mano buvęs, ne kaimynas iš trečio aukšto. Mintis mane užgniaužia ašaromis.
Bet tada aš atsikeliu. Padarykite arbatą. Pasakyk sau: * gal rytoj. Gal kas nors prisimins. Raginti. Tekstas.* Gal aš vis dar kam nors rūpi.
Kol viltis gyva, tol ir aš.
