Tėčio norą įvykdžiusios dukros jo gimtadienį aplanko kapinėse su naujomis suknelėmis ir atranda dvi dėžutes su savo vardais
Norėdamos išpildyti mirštančio tėčio paskutinį norą, dvi mažos mergaitės per jo gimtadienį aplanko jo kapą ir parodo jam savo mielus aprėdus. Prie antkapio jos randa dvi gražiai supakuotas dėžutes su savo vardais – ir net nenutuokia, kas jų laukia viduje.
Šešiametė Isla ir aštuonmetė Madison labai ilgėjosi savo tėčio, Briano. Nuo tada, kai jis iškeliavo į dangaus namus, jos nebeslėpė sausainių ir ledų iš virtuvės vėlų vakarą, nebeburėsi prieš mamą ar nebeeidavo kartu apsipirkti. Nes be tėčio Briano viskas buvo nebe taip smagu.
„Tu lepinįs tas mergaites, Brianai!“ – dažnai priekaištaudavo jo žmona Linda. „Kodėl jūs visi prieš mane? Aš žinau, kad tu slapta duodi joms skanėstų iš sandėliuko!“
„Na, aš jas lepinsiu visą savo gyvenimą!“ – Brianas šypsodamasis atsakydavo. „Jos visada man bus svarbiausios, kol būsiu gyvas! Atsiprašau, brangioji, bet dabar turi konkurenciją. Bet žinai, aš myliu visas savo merginas – ir tave taip pat,“ – ir apkabindavo ją.
Toks jau buvo Brianas. Jis visada mokėdavo subalansuoti situaciją. Tobulas šeimos vyras. Tačiau po jo mirties viskas pasikeitė. Isla ir Madison pasidarė labai tylutės, o Linda sunkiai susitaikė su vyro netektimi.
Juk paskutiniai jos prisiminimai apie Brianą buvo labai skaudūs. Jis mirė jai prieš akis, ir ji nieko negalėjo padaryti. Gydytojai pasakė, kad tai buvo ketvirtoji vėžio stadija. Jie pradėjo gydymą tinkamai, darė viską, ką galėjo, bet pralaimėjo kovą.
**Mirtis negali nutraukti meilės ryšių.**
Brianui vis blogėjo, ir vieną rytą jis nebeatsikėlė. Isla ir Madison praleido šalia jo naktį ligoninės lovoje. Brianas prašė Lindos, kad tą naktį mergaitės liktų su juo. Matyt, jis nujautė, kad tai paskutinė jo naktis su dukromis.
„Mirties laikas: antradienis, 4 val. ryto…“ – paskelbė gydytojai, kai Linda paskambino, susirūpinusi, nes Brianas neatsiliepė telefonu. Gydytojai jai liūdnai linktelėjo prieš uždengdami jo kadaise šypseną turėjusį veidą balta paklode. Brianas išėjo. Ir nebegrįš. Linda buvo sugniuždyta.
Po Briano mirties Linda niekaip negalėjo atsigauti. Mergaitės buvo stipresnės už ją – bent jau dalyvavo laidotuvėse. Linda negalėjo ištverti vaizdo, kaip jis laidojamas po žeme.
„Per mano gimtadienį noriu, kad mano mergaitės atrodytų gražiausiai. Įdomu, ką jos apsirengs. Pažadėkite, kad ateisite pas tėtį ir parodysite savo gražius drabužėlius, gerai? Galbūt tėtis tą dieną nebebus su jumis, bet turite pažadėti, kad atrodysite puošniai,“ – buvo paskutiniai Briano žodžiai. Tai buvo jo paskutinis noras.
### Kitą dieną mergaitės paprašė Lindos jas nusivesti apsipirkti.
„Mamyte,“ – tarė Isla. „Tėtis labai mylėjo mano raudoną suknelę. Jis man tokią padovanojo per gimtadienį. Aš noriu raudonos.“
„Mama, tu išrink man,“ – pasiūlė Madison. „Noriu, kad tai būtų tėčio mėgstama spalva.“
„Aš… nemanau, kad turiu tam jėgų, mergaitės,“ – Linda bandė išsisukti. Ji vis dar gedėjo Briano ir nebuvo pasiruošusi jokioms emocinėms pabaigoms.
„Bet mes turime aplankyti tėtį!“ – sušuko Isla. „Jis man sakė per gimtadienį apsirengti gražiai. Jis prašė to ir Madison.“
Lindos akys prisipildė ašarų. Ji buvo taip pasinėrusi į savo skausmą, kad pamiršo Briano gimtadienį.
„Ką jis jums pasakė?“ – paklausė Linda, stengdamasi nesušokti.
„Tėtis norėjo mus pamatyti pasipuošusias per savo gimtadienį. Mes turime jį aplankyti, mamyte,“ – atsakė Isla. „Greitai, mes turime eiti apsipirkti!“
„Kada jis tai sakė?“ – paklausė Linda. „Aš… Aš nežinojau…“ Ji net nenumanė apie Briano paskutinį prašymą.
„Naktį prieš jam mirštant, mama,“ – atskleidė Madison. „Jis laikė mus už rankų ir sakė, kad nori mus pamatyti gražiai apsirengusias per savo gimtadienį. Mama, mes turime tai padaryti dėl jo. Žinau, kad tau sunku, bet prašau?“ – Ji švelniai pridengė mamai ausis. „Žinau, kad labai pasiilgai tėčio, bet mes turime tai padaryti dėl Islos. Ji labai jo ilgisi.“
Madison visada buvo protinga mergaitė. Ji suprato tai, kas daugeliui jos bendraamžių būtų per sunku. Ir galiausiai ji įtikino Lindą eiti apsipirkti.
„Na gerai,“ – galiausiai pasakė Linda. „Nupirksime jums pačias gražiausias sukneles, kad tėtis žinotų, ko neteko nebūdamas su mumis! Jis gailėsis palikęs mus taip!“ – Linda pravirko, o mergaitės ją apkabino.
„Tėtis nenorėtų, kad tu būtum liūdna, mama. Aš žinau…“ – tyliai pasakė Madison.
Kitą dieną, per Briano gimtadienį, mergaitės apsivilko savo naujas sukneles ir susikibusios rankomis nuėjo prie jo kapo. Linda ėjo iš paskos.
Prie kapo mergaitės pastebėjo dvi gražiai supakuotas dėžutes su savo vardais. Ant viršaus – mažas lipdukas: „Nuo tėčio“.
„Mamyte!“ – sušuko Isla. „Žiūrėk, tėtis mums atsiuntė dovanų! Jis kvailiukas – juk mes turime jam dovanoti dovaną per jo gimtadienį!“ – nusijuokė ji.
Madison pažvelgė į Lindą taip, lyg sakytų: „Aš žinau, kad tėtis jų neatsiuntė.“ Juk mirę žmonės nesiunčia dovanų…
„Na, gal jis labai ilgėjosi savo mergaičių. Eikit, atidarykit dėžutes,“ – su šypsena pasakė Linda.
Kai mergaitės išpakavo dėžutes, Linda vos sulaikė ašaras. Isla šypsojosi iš džiaugsmo, o Madison pirmą kartą pravirko nuo tėčio mirties.
Viduje – graži pora batelių ir laiškas nuo Briano.
„Batukai!“ – sušuko Isla. „Jie tokie gražūs, mamyte! Mano mėgstama spalva – rožinė!“
**Laiške buvo rašoma:**
> „Mano gražiausios mergaitės,
> Danguje angelai negali atsistebėti, kaip mergaitės gali būti tokios gražios! Jie sako, kad jūs – pačios gražiausios mergaitės, kurias Dievas kada nors sukūrė. Tėtis mato, kaip gražiai jūs atrodote. Bet aš norėjau jus padaryti dar gražesnes, todėl nupirkau jums šiuos batukus. Tikiuosi, kad patiks.
>
> Žinokit, kad nors tėtis nebėra šalia, jis visada bus jūsų širdyse. Žinau, kad jūs nebevalgote sausainių ir ledų… Tik niekam nesakykit, bet aš mačiau, kaip mama pripildė sandėliuką milžiniškomis sausainių dėžėmis! Kitą kartą, kai mane lankysite, noriu išgirsti, kaip jums pavyko jų paslapčia nugvelbti. Vien todėl, kad tėtis nebe čia, dar nereiškia, kad mes nebegalime krėsti mamai pokštų!
>
> Noriu, kad būtumėt laimingos ir šypsotumėtės kiekvieną dieną. Jums nereikia būti tobuloms. Net mama turbūt to nenori.
>
> Ačiū, kad atėjote ir palinkėjote man su gimtadieniu. Tėtis jus labai myli ir ilgisi.
>
> Su meile,
> Brianas.“
„Uhh… man per daug skaityti!“ – skundėsi Isla. „Madison, ką tėtis parašė?“
Madison stipriai apkabino Islą. „Jis parašė, kad jam ten gera, Isla. Ir kad jis nori, jog mes būtume laimingos. Jis mūsų ilgisi. Ačiū už viską, mama,“ – pridūrė ji, supratusi, kad dėžutes paruošė būtent Linda. „Ačiū, kad mus čia atvedeisi.“
Linda nusišypsojo ir sušnabždėjo: „Aš jus abi myliu,“ dėkodama savo dukroms, kad padėjo jai išeiti iš liūdesio ir suteikė jėgų vėl pamatyti Brianą.
**Ką galime išmokti iš šios istorijos?**
> Mirtis negali nutraukti meilės ryšių. Brianas fiziškai toli nuo savo šeimos, bet visada bus jų širdyse.
> Motinos visada savo vaikams skiria pirmenybę. Nors Linda dar nebuvo pasiruošusi aplankyti Briano, ji surado drąsos tai padaryti dėl savo dukrų.
