Turėjau suprasti, kad kažkas negerai, kai Džanet, mano būsimoji uošvė, nuolatos klausinėjo apie mano vestuvinę suknelę.
Savaitėmis ji man beveik kasdien rašinėjo:
*„Jau radai suknelę?“* arba *„Rinkis ką nors padoraus, mieloji. Juk nenori atrodyti kaip servetėlė“*.
Tačiau nepaisant jos nuolatinių klausimų, ji visad turėjo priežasties, kai kviesdavau ją kartu apsipirkti:
– *Atsiprašau, bet galvos skausmas*, – sakydavo ji. Arba:
– *Oi, šį savaitgalį esu per daug užsiėmusi*.
Mano mama taip pat tai pastebėjo:
– Keista, kad ji taip įsitraukusi, bet net nenori pamatyti, – tarė ji, kol mes naršėme trečioje vestuvių suknelių parduotuvėje tą dieną.
Aš nusišypsojau:
– Aš irgi to nesuprantu. Bet bent jau nereikia kentėti jos kritikos, tiesa?
Ir tada aš ją pamačiau. Salės gale kabėjo baltai kreminė suknelė – su švelniu nėrinių raštu, širdies formos iškirpimu.
Kai tik ją apsiavau, žinojau – tai yra *ta*. Kaip ji apgaubė mano figūrą, lyg skystas šilkas, kaip iškalbiniai siūlai žavėjosi šviesoje… Tai buvo *tobula* suknelė.
– O, mieloji, – sušnibždėjo mama, nušluostydama ašarą. – Tai ji.
Kaina? 3000 dolerių. Daugiau, nei planavau, bet už tobulą vestuvinę verta mokėti.
Grįžusi namo, džiaugsminga parašiau Džanet, kad radau *tą* suknelę.
Ji atsakė po kelių minučių: *„Atnešk, noriu pamatyti!“*
Aš atsisakiau: *„Atsiprašau, Džanet, bet paliksiu ją čia iki pat vestuvių. Galiu nusiųsti nuotraukas, kurias padarė mama“*.
*„Ne. Nenoriu nuotraukų! Atnešk suknelę!“*
Vėl atsisakiau. Ji vis primygtavo, bet galiausiai suprato, kad nevešiu brangios suknelės per visą miestą vien dėl jos smalsumo.
### **Dingusi suknelė**
Po dviejų savaičių praleidau dieną pas mamą, aptardama vestuvių detales. Grįžus namo, kažkas buvo ne taip.
Bute buvo per tylu. O Marko, mano sužadėtinio, batai nebuvo prie durų, kaip įprastai.
– Markai? – pašaukiau. Tyla.
Įėjau į miegamąjį… ir sustingau.
Drabužių dėklas su mano vestuvine suknele daug nekarpo ant spintos durų.
Apėmė panika.
Rankos drebedamos nuo pykčio surinkau Marko numerį.
– Tu išvežei mano suknelę pas savo motiną, ar ne?! – iššoviau, net nepasveikinusi.
– Ji tiesiog norėjo ją pamatyti, o tavęs nebuvo namie, tai…
– Parsivežk ją atgal. Nedelsiant!
Po 30 minučių Markas grįžo.
Jis šypsojosi, apsimestinai ramus, bet jo kaltas žvilgsnis kalbėjo kitaip.
Pagriebiau dėklą ir jį atsidariau.
Suknelė… buvo sunaikinta.
Ji buvo ištempta, švelnūs nėriniai perplėšti, užtrauktukas sulaužytas, dantys išsikišę į visas puses.
– Ką tu padarei?! – sušnibždžiau.
– Apie ką tu? – susiraukė Markas.
Parodžiau jam suplėštus nėrinius ir sulaužytą užtrauktuką.
– MANO VESTUVINĖ SUKNELĖ SUNAIKINTA!
– Gal ji tiesiog prastai pasiūta ir persiplėšė, kai mama atidarė dėklą?
– Nebūk juokingas! – sušukau. – Ji ją *išmėgino*, ar ne?!
Markas nuleido žvilgsnį.
Pagriebiau telefoną ir paskambinau Džanet.
– Tu sugadinai mano vestuvinę suknelę! Tu ir Markas turite sumokėti 3000 dolerių už naują!
Džanet… *nusijuokė*.
– Nebūk tokia dramatiška! Aš tiesiog pakeisiu užtrauktuką, ir ji bus kaip nauja.
– Ne, nebus! Tu žinai, kad neturėjai to daryti. Tu privalai sumokėti!
– Tu perdėji, – šaltai atsakė ji.
Pažiūrėjau į Marką. Lauksiau, kad jis pasistatys mano pusėje. Bet jis tiesiog tylėjo.
Mano širdis sudužo.
### **Slaptas ginklas**
Po dviejų dienų prie durų pasirodė Marko sesuo Rečel.
– Aš ten buvau, kai mama mėgino tavo suknelę. Bandžiau ją sustabdyti, bet tu ją pažįsti… Atsiprašau.
Ji ištraukė telefoną.
– Kai supratau, kad negaliu jos sutramdyti, padariau kai ką kita. Štai – tai privers ją mokėti.
Pažvelgiau į ekraną.
Nuotraukoje Džanet, įsispraudusi į mano suknelę, juokėsi prieš veidrodį. Audinys buvo įtemptas iki ribos, užtrauktukas neužsidarė.
– Tai mūsų šansas, – tarė Rečel.
Ir aš nusprendžiau veikti.
Paskambinau Džanet ir įspėjau, kad paskelbsiu nuotrauką, jei ji nesumokės.
– Tu neišdrįsi, – šnypštė ji.
– Pabandyk mane.
Tą naktį parašiau įrašą.
Įkėliau nuotrauką ir išsamiai papasakojau, kaip mano būsimoji uošvė sunaikino mano svajonę.
Kitą rytą Džanet įsiveržė į butą.
– IŠTRINK! Mane pažemino!
– Tu pažeminai save pati.
Ji atsisuko į sūnų:
– Markai, liepk jai ištrinti!
Markas išblyško:
– Mama, gal jei tiesiog sumokėtum už suknelę…
– NIEKADA!
Pažiūrėjau į Marką. Į vyrą, kuris taip ir nepastūmėjo už manęs.
– Tu teisi, Džanet. Suknelei nereikia būti pakeistai.
Nuėmiau žiedą nuo piršto ir padėjau ant stalo.
– Nes vestuvių nebus.
Tyla.
– Prašau, išeikite.
Stebėjau, kaip jie išeina… ir pajutau lengvumą, kokio nepatyriau mėnesiais.
