*„Neseniai sukako 60 metų ir aš pajutau gilią ilgesį po draugijos. Aš jau seniai išsiskyriau su savo vyru, o mano sūnus persikėlė į kitą šalį.**
„Ieškok sau kompaniono, bent jau draugijos!“, man patarė mano draugė.
„Kur aš galiu ką nors rasti? Be to, vyrai mano amžiaus visi pavargę ir nepriežiūrėti. Jie nesirūpina partnerėmis, o labiau namų tvarkytoja!“
„Galbūt turėtum pabandyti su jaunesniu? Tu atrodai nuostabiai!“
Taip aš susipažinau su 45 metų išsiskyrusiu vyru. Mes pradėjome susitikinėti ir jis persikėlė pas mane. Tik po kurio laiko supratau, ko jis iš tikrųjų nori iš manęs. Pasakosiu savo sunkų gyvenimo pasakojimą.
Prieš daugelį metų aš išsiskyriau su pirmu vyru. Jis buvo bedarbis, gėrė ir leido mano pinigus, pasiimdavo mano daiktus – bet aš viską kentėjau.
Vieną dieną man atėjo supratimas: užtenka! Aš susidėjau jo daiktus, padėjau juos prie durų ir užvėriau jas už jo.
Kokia palengvėjimo jausmas buvo! Po to mano gyvenime buvo įvairių vyrų, tačiau niekam neleisdavau priartėti per daug.
Paskutiniai ketveri metai buvo sunkūs. Mano sūnus išvyko dirbti į Kanadą ir liko ten visam laikui. Aš džiaugiausi dėl jo, bet pati išvykti nepasiryžau – per vėlu pradėti naują gyvenimą kitoje šalyje.
„Rask sau bent jau draugą!“, patarė man draugė.
„Kur aš galiu jo rasti? Visi vyrai mano amžiaus – seni ir rūstūs. Jiems nereikia draugės, o slaugytojos!“
„Pabandyk su jaunesniu, atrodai nuostabiai!“
Aš pradėjau susitikinėti su jaunesniu vyru, bet jis norėjo kažko visai kito iš manęs.
Aš juokiausi iš savo draugės žodžių, tačiau jie man nedavė ramybės. Ir tada likimas pastūmėjo mane į naują kryptį.
Kiekvieną rytą mačiau mažame parke vyrą su šunimi vaikščiojantį. Jis buvo aukštas, su šiek tiek pilkšvais plaukais ir visada šypsodavosi.
Mes apsikeitėme žvilgsniais, tada keliais žodžiais – ir net nepastebėjau, kaip jis tapo mano gyvenimo dalimi.
Jis buvo 45 metų, išsiskyręs, o jo dukra gyveno atskirai. Iš pradžių jis man atnešė gėlių, vėliau pakvietė į pasivaikščiojimus. Aš jaučiausi kaip atgimusi!
Visi aplinkui stebėjosi, o aš jaučiau smalsius ir pavydžius žvilgsnius.
Kai jis persikėlė pas mane, aš vėl pajutau, kad esu reikalinga. Aš gaminau jam maistą, su džiaugsmu skalbiau ir lyginau jo marškinius.
Bet vieną dieną jis man pasakė:
„Galėtum pasivaikščioti su mano šunimi. Šviežias oras tau pasitarnaus.“
„Eikime kartu.“
„Neturėtume pernelyg dažnai rodyti viešumoje.“
Jo žodžiai mane šokiravo. Ar jis gėdijasi manęs? Ar aš jam tik patogi namų tvarkytoja?
Vakare nusprendžiau su juo pasikalbėti.
„Ivanai, namų darbai turi būti sąžiningai pasidalinti. Tu gali pats išsiskalbti savo drabužius.“
Jis nustebęs pažvelgė į mane ir šyptelėjo:
„Tu juk norėjai jaunesnio vyro, tai turi jam patikti. Kitaip, kam tu tada reikalinga?“
Aš tylėjau tiksliai tris sekundes.
„Tu turi 30 minučių, kad susidėtum daiktus ir išeitum.“
„Kas? Aš negaliu! Mano dukra pakvietė savo vaikiną į mano butą!“
„Tegul visi kartu persikrausto ten!“
Aš užvėriau duris. Ir nejaučiau nei skausmo, nei apgailestavimo. Tik lengvą liūdesį.
Kodėl mano amžiuje taip sunku rasti tikrą meilę?“**
