Kai ponui Larry Hutchinsui sukako 90 metų, jis susimąstė, kad vis dar neturi testamento. Vieną dieną jis persirengė benamiu ir išėjo į savo maisto prekių parduotuvę ieškoti būsimo paveldėtojo. Tačiau tai nebuvo lengva užduotis.
Ponui Hutchinsui buvo 90 metų, jis buvo didžiausios maisto prekių parduotuvės Teksase savininkas ir labai pasiturintis žmogus. Išoriškai jis atrodė patraukliai savo amžiui: rudos akys, sidabro atspalvio plaukai. Tačiau verslas užėmė visą jo laiką, ir nepaisant jo natūralaus žavesio, jis niekada nesusituokė ir neturėjo vaikų.
Bėgant metams jį vis labiau neramino palikimo klausimas. „Kas paveldės viską, ką sukūriau, jei numirsiu?“ – vieną dieną susimąstė jis.
Jis nebuvo linkęs į labdarą ir nenorėjo viso savo turto skirti aukoms. Jis svajojo palikti viską tam, kuris tikrai įvertins jo triūsą. Jis taip pat nesvarstė galimybės palikti paveldėjimą draugui, nes versle daugiau priešų nei draugų – tai jis suprato iš savo patirties.
Kai visi variantai buvo išsemti, jis paskambino savo advokatui, ponui Williamui Carteriui, ir paprašė patarimo.
– Ką apie tai manai, Williamai? – paklausė jis. – Ilgai galvojau, bet vis dar negaliu apsispręsti.
– Na, pone Hutchinsai, esu tikras, kad nenorite visko paaukoti labdarai, todėl šis variantas atkrenta. Ar turite tolimų giminaičių?
– Kai esi našlaitis nuo vaikystės, niekas nenori prisiimti už tave atsakomybės, Willai, – liūdnai prisiminė ponas Hutchinsas. – Atvykau į Teksasą beveik tuščiomis rankomis ir metų metus kūriau savo verslą. Noriu jį palikti tam, kuris supranta sunkaus darbo vertę, o ne tiesiog giminaičiui.
– Suprantu, sere. Tai nėra lengva situacija. Duokite man šiek tiek laiko, ir aš ką nors sugalvosiu. Susitikime penktadienį.
– Gerai, Willai, – sutiko ponas Hutchinsas ir padėjo ragelį. Tačiau po pokalbio jis suprato, kad sprendimas nebus greitai rastas.
Kitą dieną jis atsisėdo prie savo kabineto stalo ir pradėjo sudarinėti galimų paveldėtojų sąrašą. Po kelių valandų jis suprato, kad sąraše nėra nė vieno vardo.
Nusivylęs jis padėjo rašiklį ir jau ketino išeiti, kai staiga jį aplankė mintis. „O kas, jei išbandyčiau savo darbuotojus?“ – pagalvojo jis. – „Galbūt tarp jų yra tas, kuris, kaip ir aš, žino sunkaus darbo kainą.“
Kitą dieną jis apsivilko senus drabužius, nusipirko naudotą lazdą ir prisiklijavo dirbtinę barzdą. Taip persirengęs jis nuėjo į savo parduotuvę.
– Išeikite iš čia, seni! – sušuko kasininkė vardu Lindsay. – Tokių kaip jūs čia nelaukiame!
– Bet, pone, man tiesiog reikia maisto. Aš nevalgiau kelias dienas, prašau, padėkite, – maldavo ponas Hutchinsas.
– Tuomet jums ne čia, – šaltai atsakė Lindsay. – Tokie benamiai kaip jūs turėtų elgetauti gatvėje, o ne eiti į elitines parduotuves!
„Oho, pas mane dirba tikrai pikti žmonės“, – pagalvojo ponas Hutchinsas. – „Gal tarp klientų atsiras vertas žmogus?“
Tačiau ir tarp pirkėjų jam nepasisekė.
– Kas įleido šį purviną senį? – sušuko moteris eilėje. – Laikykis atokiau nuo manęs, nuo tavęs siaubingai dvokia!
– Bet, pone… – pradėjo ponas Hutchinsas, bet jį pertraukė.
– Duokite jam šiek tiek pinigų ir išsiųskite į gatvę! – pritarė vyras.
Kai jis dar kartą bandė paaiškinti, kad tiesiog nori maisto, prie jo priėjo pardavėja.
– Nedelsiant išeikite! – paliepė ji. – Klientai skundžiasi, negalime to leisti! Kas jus apskritai įleido? Apsauga turėjo jus sustabdyti!
– Taip, Linda, – pridūrė nuolatinis klientas ponas Drummondsas. – Išveskite jį, kitaip aš čia daugiau negrįšiu! Ir pasakykite apsaugai, kad neįleistų tokių kaip jis!
– Atsiprašau už nepatogumus, sere, – atsiprašė Linda. – Tuoj iškviesiu apsaugą.
„Nejaugi šioje parduotuvėje nėra nė vieno gero žmogaus?“ – su kartėliu pagalvojo ponas Hutchinsas, jau ketindamas išeiti. Bet tada pasigirdo balsas:
– Visi atsitraukite nuo seno žmogaus!
Ponas Hutchinsas atsisuko ir pamatė savo administratorių Lewisą. Jaunuoliui buvo vos 25-eri, jis metė mokslus dėl finansinių sunkumų ir buvo vienas jauniausių parduotuvės darbuotojų.
– Lewisai, ar tu tikrai manai, kad ponas Hutchinsas pritartų tokio žmogaus buvimui čia? – su panieka paklausė Lindsay.
– Aš pažįstu poną Hutchinsą geriau nei tu, Lindsay, – atsakė Lewisas. – Tad dirbk savo darbą, kol aš nepranešiau jam apie tavo elgesį.
Tada jis atsisuko į poną Hutchinsą.
– Atsiprašau už mano kolegų grubumą, sere. Prašau, eime su manimi.
Lewisas paėmė krepšelį, pradėjo jį pildyti maisto produktais, tada sumokėjo už juos iš savo kišenės ir įteikė ponui Hutchinsui.
Senolio akys prisipildė ašarų.
– Ačiū, jaunuoli, – virpančiu balsu tarė jis. – Ar galiu tau užduoti klausimą?
– Žinoma, sere, – nusišypsojo Lewisas.
– Kodėl tu stoji prieš visus dėl benamio? Juk galėjai tiesiog mane išvaryti, ir tavo viršininkas niekada nebūtų apie tai sužinojęs.
– Kadaise aš pats atėjau čia ieškoti darbo, – paaiškino Lewisas. – Neturėjau nieko. Netgi stogo virš galvos. Bet ponas Hutchinsas suteikė man šansą. Jis sumokėjo už mažą butą su sąlyga, kad aš sunkiai dirbsiu. Tada supratau, kaip svarbu būti geram.
Ponas Hutchinsas nusišypsojo. „Tu radai savo paveldėtoją, Larry“, – pagalvojo jis. Jis padėkojo Lewisui ir išėjo.
Po septynerių metų, kai ponas Hutchinsas mirė, Lewisas gavo skambutį iš advokato. Paaiškėjo, kad verslininkas paliko jam visą savo turtą ir trumpą laišką, kuriame paaiškino, kodėl pasirinko būtent jį.
**Kokia šios istorijos pamoka?**
Būkite geri ir gerbkite kitus. Lewiso elgesys yra puikus to pavyzdys.
Gerumas sugrįžta. Lewiso nuoširdumas ir darbštumas palietė poną Hutchinsą, ir jis padarė jį savo paveldėtoju.
