Jis pardavė savo bl00d, kad galėčiau likti mokykloje. Tačiau kai jis atėjo pas mane po daugelio metų prašydamas pinigų, dabar, kai uždirbau 100 000 per mėnesį, atsisakiau duoti jam net vieną pesą.
Kai mane priėmė į koledžą, viskas, ką turėjau, buvo priėmimo laiškas ir svajonė pabėgti nuo skurdo. Mūsų gyvenimas buvo toks sunkus, kad kai tik ant stalo turėtume mėsos, kaimynai žinotų.
Mano mama mirė, kai man buvo dešimt, o mano biologinis tėvas dingo gerokai anksčiau. Vyras, kuris mane priėmė, nebuvo susijęs su bl00d — jis buvo mano motinos senas draugas, triračio vairuotojas, gyvenantis mažame kambaryje prie upės.Po jos d3ath, jis, nepaisant savo sunkumų, suteikė man pakelti. Per visą mano mokyklą jis dirbo be perstojo, net skolindamasis pinigų, kad išlaikytų mane klasėje.
Aš vis dar prisimenu laiką, kai man reikėjo pinigų papildomam kursui, bet buvau per drovus paklausti. Tą naktį jis man įteikė keletą suglamžytų kupiūrų, kurios silpnai kvepėjo dezinfekavimo priemone, ir pasakė: «Tavo Tėvas šiandien padovanojo bl00d. Jie man davė nedidelį atlygį. Imk, sūnau.”
Tą naktį tyliai verkiau. Kas vėl ir vėl paaukotų bl00d tik tam, kad padėtų vaikui, kuris net nėra jų? Mano tėvas padarė. Niekas niekada nežinojo, bet du iš mūsų.Kai mane priėmė į prestižinį Manilos Universitetą, jis beveik verkė, kai mane apkabino. «Tu stiprus, sūnau», — sakė jis. «Studijuokite sunkiai. Aš negalėsiu padėti amžinai, bet tu turi išeiti iš šio gyvenimo.»Koledžo metu dirbau ne visą darbo dieną-kuravau, laukiau stalų, viską, ką galėjau rasti. Vis dėlto jis kiekvieną mėnesį siuntė kelis šimtus pesų. Aš jam liepiau to nedaryti, bet jis reikalavo: «Tai mano pinigai ir tavo teisė juos turėti.”
Baigęs studijas, mano pirmasis darbas mokamas 15 000. Aš iš karto išsiunčiau jam 5000, bet jis grąžino. «Išsaugokite jį», — sakė jis. «Jums to prireiks vėliau. Aš senas, man nereikia daug.”
Praėjo metai. Aš tapau direktoriumi, uždirbančiu 100 000 per mėnesį. Pasiūliau atvesti jį gyventi pas mane, bet jis atsisakė sakydamas, kad jam labiau patinka ramus, paprastas gyvenimas. Žinodamas, koks jis užsispyręs, Aš nespaudžiau.
Tada vieną dieną jis pasirodė prie mano durų-silpnas, nudegęs saulėje ir drebantis. Jis atsisėdo prie sofos krašto ir sušnibždėjo: «sūnau… aš sergu. Gydytojas sako, kad man reikia operacijos-60 000. Aš neturiu nieko kito paklausti.”
Pažvelgiau į jį ir prisiminiau viską apie jo aukas, naktis, kai jis nerimavo, rytais per lietų vedė mane į mokyklą. Tada aš tyliai pasakiau: «aš negaliu. aš tau neduosiu nė cento.»Jis tiesiog linktelėjo. Jo akys prisipildė skausmo, bet jis neprotestavo. Jis tyliai pakilo, kaip elgeta nusisuko.
Bet jam nespėjus išeiti, paėmiau jo ranką, atsiklaupiau ir pasakiau: «Tėti… tu esi tikrasis mano tėvas. Kaip gali būti skolos tarp mūsų? Tu man viską davei. Dabar mano eilė tavimi rūpintis.»Jis palūžo verkdamas. Aš jį tvirtai laikiau, taip pat verkiau.
Nuo tos dienos jis gyveno su mumis. Mano žmona jį šiltai priėmė, traktuodama jį kaip savo tėvą. Nors ir senas, jis vis tiek padėjo namuose, o mes dažnai keliaudavome kartu.
Žmonės kartais klausia: «Kam taip gerai elgtis su įtėviu, kai jis anksčiau negalėjo tau daug duoti?”
Aš visada atsakau: «jis sumokėjo už mano išsilavinimą savo krauju ir jaunyste. Jis gali būti ne mano bl00d, bet jis yra mano tėvas visais atžvilgiais.»Kai kurių skolų negalima grąžinti pinigais. Tačiau dėkingumą visada galima grąžinti su nuoširdumu, meile ir laiku.
