„Kai mano sūnus paprašė surengti gimtadienio vakarėlį mano namuose, be ilgų apmąstymų sutikau. Tačiau kitą rytą, kai namas atrodė lyg po katastrofos, o mano širdis – sudaužyta, mano 80 metų kaimynė jau žinojo, ką daryti.“
Tu niekada nesitiki, kad tavo vaikas elgsis lyg svetimas. Bet kažkuriuo metu tai ir įvyko su Stuartu. Maniau, gal visa tai – laiko ir suaugimo pasekmė, kai jis išsikėlė, susikrovė darbų ir tiesiog užsiėmė savimi.
Stengiausi nepriimti to per asmeniškai. Tačiau viduje man trūko to berniuko, kuris nešdavo man ramunių iš daržo ir nepaprašytas padėdavo nešti pirkinius.
Kai jis paskambino – o tai buvo reta – aš nesitikėjau nieko ypatingo, tik įprasto trumpučio pasitikrinimo. Tačiau tąkart jo balso tembras buvo… šiltesnis.
> „Sveika, mama,“ tarė jis. „Turiu klausimą. Mano butas kiek ankštas ir norėčiau surengti vakarėlį savo gimtadienio proga. Nieko didelio, tik keli draugai. Gal galėčiau pasinaudoti tavo namais?“
Mano širdis šoko taip, kaip seniai nebuvo šokusi. Turėjau užduoti daugiau klausimų arba tiesiog pasakyti „ne“. Bet išgirdau tik: mano vaikas vėl artinasi. Aš pasakiau „taip“.
> „Žinoma,“ atsakiau. „Aš vis tiek eisiu pas Marthą, tai turėsi vietą sau.“
Tą vakarą neko gero negirdėjau. Martos namai buvo pakankamai toli, o jos sodas bei medžiai sugerdavo didžiąją dalį triukšmo.
Aš praleidau vakarą spręsdama jos kryžiažodžius ir žiūrėdama senus kulinarinių laidų pakartojimus.
Ji užmigo savo krėsle, o aš susisukau antklode svečių kambaryje, vildamasi, kad mano sūnus smagiai leidžia laiką ir galbūt tai atvers kelią mūsų santykiams.
Bet klydau.
Ryto orą gaivino šaltas skersvėjis, kai išėjau pro Martos galines duris. Jos rūpintojas Janine ruošė kavą, ir aš mojuodama atsisveikinau, pažadėdama sugrąžinti jos stiklinį kepimo indą vėliau.
Gilus dunda su mūsų šalia esančiu žvyrkeliu grėsmingai skambėjo mano auliniai batai. Po minutės mano akys sustingo ant mano namo fasado.
Sustojau tiesiai vidury tako.
Priekinės durys vos laikėsi ant vyrio, susisukusios kaip po smūgio. Vienas priekinis langas – visiškai sudaužytas.
Ant fasado dar buvo apdegimų, kurių aš negalėjau paaiškinti, ir širdis susispaudė.
Pagreitėjau, o tada ėmiau bėgti.
Viduje buvo dar baisiau.
Senas spintelės stalius, kurį mano vyras padarė prieš mirtį, degė – jos šone trūko didelio storio lentos. Indai kraupiai sudaužyti, išmėtyti po visą virtuvės grindų dangą.
Rankų siuvinėti sofos pagalvėlės buvo suplėšytos, o alaus skardinės, sulūžę stiklai ir pelenai dengė viską aplinkui.
Stovėjau sustingusi, raktus vis dar laikydama delne, negalėdama patikėti, kaip keli trisdešimtmečiai galėjo taip sunaikinti mano namus.
Tada pamačiau lapelį.
Ant stalviršio gulėjo pusiau sulankstytas popieriaus lapas su Stuarto rašysena:
> „Surengėme šiek tiek pašėlusią fiestą, kad atsisveikintume su jaunyste. Reikėtų šiek tiek susitvarkyti.“
Negalėjau verkti ar šaukti. Tiesiog numečiau raktus, ištraukiau telefoną ir ėmiau skambinti. Skambutis krito tiesiai į balso paštą.
Bandžiau dar kartą, žinodama, kad jis neklusis jokių žinučių. Galiausiai palikau jam žinutę:
> „Stuartai,“ pasakiau į telefoną, nors balsas drebėjo, „tu turi man paskambinti. Dabar. Kas čia nutiko?“
Skambinau vėl. Po dešimto karto verkiau iki sielvarto:
> „Stuartai! Tu negali tokiu būdu elgtis su manimi! Kaip galėjai?! Tai mano namas, kurį aš tiek metų stengiausi išlaikyti ir išmokėti paskolą, kur tu augai po tėčio mirties! Jei neištaisysi to, prisiekiu, paduosiu tave į teismą už kiekvieną centą! Girdi mane?! Aš paduosiu tave į teismą!“
Palikusi tą žinutę, griuvau ant grindų, kvėpavau sunkiai.
Keliai tirpo, rankos drebėjo.
Uždariau akis, kad nebepreikštų tos apokaliptinės scenos, kuri atrodė lyg iš vieno iš Stuarto mėgtų filmų.
Nežinau, kiek laiko ten sėdėjau, bet kai kvėpavimas suvienodėjo, pakilau ir po kriaukle paėmiau semtuvėlį, kad pradėčiau valyti stiklų šukes po vieną.
Po valandos, pro sudaužytą langą pamačiau, kaip Martha su Janine lėtai žingsniuoja takeliu. Ji visada rytais vaikščiodavo, sukibusi su Janine, žingsniavo lėtai, bet tvirtai.
Šiandien ji sustingo.
Ji žiūrėjo į mano namus lyg į lavoną.
> „Martha?“ – ištariau, išlipusi ir nuvalydama dulkes nuo megztinio. – „Čia… Čia labai blogai. Leidausi Stuartui surengti vakarėlį, o jis viską sugadino. Nežinau, ar galėsiu ateiti popietinei arbatai.“
Ji ilgai neatvėrė akių. Ją liejosi kažkoks tylus, kylančio pykčio šydas. Paskui ji uždėjo ranką ant mano peties.
> „O, mano brangi Nadine,“ – tyliai tarė ji, – „tu būtinai turi ateiti pas mane vėliau. Mes turime pasikalbėti.“
Nusišypsojau linkučio, nors nežinojau, apie ką kalbėtis.
Po kelių valandų ilgais žingsniais grįžau Martos link, bandydama nuvalyti dulkes ir atrodyti taip, tarsi nebūtų verkus visą rytą.
Prie didžiųjų jos durų Janine atidarė šypsodamasi.
Martha sėdėjo savo mėgstamame krėsle, rankoje laikė arbatos puodelį. Ji palinktelėjo.
> „Sėskis, Nadine. Kviečiau ir Stuartą – jis tuoj turėtų atvažiuoti.“
Nesitikėjau, kad mano sūnus tars „taip“, tačiau iš tiesų praėjus vos minutei už lango pramerkė automobilio variklis.
Turėjau žinoti. Stuartas visuomet svajojo apie Martos namus ir jos turtus. Žinoma, jis atbėgo pas ją, o mano skambučiai ir žinutės jam – nė motais.
Jis įžengė į vidų pasipūtęs, apsisiautęs akiniais nuo saulės, plačiai šypsodamasis.
> „Sveika, Martha,“ šaukštelėjo jis taria mandagiai. – „Ko norite?“
> „Sėskis,“ – tarė ji, mostelėdama į sofą.
Jis krito ant jos tarsi ant batuto, žvelgė į Martą, o aš juo žliumbdavau akyse.
Be jokių mano žodžių kaimynė prabilo:
> „Priėmiau sprendimą,“ – pradėjo ji, susidėliodama rankas ant kelių. – „Laikas man kraustytis į senelių bendruomenę. Daug kovojau, bet Janine padeda man rasti gerą vietą.“
Sukrimtau. Man tikrai teks pasiilgti jos.
Stuartas atsimerkė iš nuostabos.
> „O wow, rimtai? Tai didelis žingsnis.“
Ji linktelėjo.
> „Tikėjausi parduoti šį namą. Bet tada pagalvojau – ne. Geriau atiduosiu jį kam nors, ką tikrai pasitikiu.“
Manojo sūnaus antakiai pašoko iki plaukų šaknų. Jis mintyse jau kraipė skaičiavimus nesulio.
> „Noriu atiduoti namą tau, Stuartai.“
Jis atsistojo taip greit, kad vos neatsiplojo akiniai nuo smūgio.
> „Rimtai?! Martha, tai… tai nuostabu! Ačiū! Aš net neįsivaizdavau tokio namo!“
Ji dar sykį pakėlė ranką, kambarys nurimo.
> „Bet,“ – ji tęsė, – „kai šiandien ryte pamačiau, ką tu padarei mamos namams… Aš pakeičiau nuomonę.“
Stuartas sustingo.
Martha pažvelgė į mane, uždėjo švelnią ranką ant mano delno, bet kalbėjo jam.
> „Aš perduodu jį jai… ir likusią mano palikimo dalį, kai manęs nebeliks, kad ji daugiau niekada neturėtų jaudintis dėl pinigų.“
Stuarto burna pravėrėsi.
> „Ką?! Ne! Mes juk tik truputį pasilinksminom! To viso būtų galima išvalyti ar sutaisyti! Martha, žinai mane. Tai tik nesusipratimas.“
> „Geriau patylėk mano namuose, jaunėli,“ – tarė ji rimtai.
Jis žengė žingsnį atgal, giliai įkvėpė, bandė kalbėti:
> „Prašau… galiu paaiškinti…“
Tačiau Martha švelniai, bet tvirtai pakėlė ranką:
> „Ne, sprendimas priimtas. Ir žinok – po to, ką išdarei, džiaugiuosi, kad pati vaikų neturėjau.“
Tyla nukrito kaip uždangalas. Aš mačiau, kaip Stuartas akimis ieško pagalbos, bet jos nebuvo.
Jis trenkė kumščiu į sofą:
> „Gerai! Laikykit savo pinigus! Man jų nereikia! Aš net jums abiem nereikalingas!“
Ir štai – jis dardėjo į duris, jas trankydamas, lyg laužtuvu.
Vėl buvo tylu. Bet kažkaip – ramu.
Žiūrėjau į savo rankas, sugraibusias liesti, kad apsisaugotų nuo verksmo. Po akimirkos pažvelgiau į Martha.
> „Nežinau, ką pasakyti,“ tyliai prisipažinau.
Ji nusišypsojo švelniai:
> „Nesiu privaloma nieko sakyti, Nadine. Tu to verta. Per dešimtmečius buvai nuostabiausia mano draugė. Daugiau nei kas nors kitas.“
Nusišypsojau atgal ir vėl pajutau ašaras. Bet tai nebuvo vien džiaugsmo ašaros – jos buvo sūrios, nes sūnus mane išdavė, o aš, žinoma, negalėjau negalvoti apie tai.
Bet tuomet suvokiau, jog ši akimirka – mano didžiausia dovana. Ir, nors ne visuomet galiu ją pateisinti, visgi turėsiu mėgautis šiuo keliu – tokia bitersaldžia, kokia jis yra.
