Mano vardas Sara, ir mano istorija prasidėjo nuo tragedijos. Kai man buvo dveji, mano mama žuvo automobilio avarijoje, o tėtis mus paliko. Mane priglaudė seneliai. Jie tapo visu mano pasauliu. Jie mane mylėjo ir palaikė visame kame. Jų dėka ką tik baigiau vidurinę mokyklą ir įstojau į puikų universitetą.
Išleistuvių diena turėjo būti tobula. Nekantravau, kol seneliai pamatys, kaip gaunu savo diplomą. Labai jaudinausi.
„Tai jums, močiute ir seneli,“ – pagalvojau, užsidėdama kepuraitę ir apsiaustą. Nekantravau pamatyti jų išdidžius veidus, kai eisiu per sceną. Jie man davė viską.
Staiga išgirdau, kaip kažkas ištarė mano vardą.
– Sara?
Atsisukau ir pamačiau vyrą, kurio nepažinojau. Jis atrodė malonus, bet pavargęs.
– Taip, aš, – atsakiau atsargiai.
Jis nusišypsojo, tačiau jo akys buvo liūdnos.
– Tai aš, tavo tėvas.
Man užgniaužė kvapą.
– Mano tėvas? Ne, mano tėvas paliko mane, kai man buvo dveji.
Jo veidas paniuro.
– Ne, tai netiesa. Aš visus tuos metus tavęs ieškojau. Tavo seneliai tave nuo manęs paslėpė.
Vyras ištraukė piniginę ir parodė mano vaikystės nuotrauką su jaunu vyru, kurį pažinojau kaip savo tėvą. Tai buvo vienintelė jo nuotrauka, kurią kada nors mačiau.
Man sukosi galva.
– Ką? Jie sakė, kad tu mane palikai.
Jis išsitraukė telefoną ir parodė man žinutes – močiutės siųstus piktus ir žeidžiančius žodžius.
– Jie liepė man laikytis atokiai, Sara. Jie niekada nenorėjo, kad būčiau šalia.
Akimis prisipildė ašarų. Ar tai galėjo būti tiesa? Mano seneliai man melavo?
– Kodėl jie taip padarė? – sušnibždėjau, jausdama pyktį ir sumaištį.
– Nežinau, Sara. Bet dabar aš čia. Visada norėjau būti tavo gyvenimo dalis, – švelniai tarė jis.
Pamačiau savo senelius, sėdinčius auditorijoje, besišypsančius ir man mojant. Mano jausmai virė viduje. Negalėjau patikėti, kad jie man tiek metų melavo. Priėjau prie jų, manyje kunkuliavo pyktis.
– Išeikite, – garsiai pasakiau, mano balsas drebėjo iš įniršio.
Močiutės šypsena išblėso.
– Sara, kas nutiko? – jos akys prisipildė ašarų.
– Dinkite iš čia! – surikau, mano balsas nuaidėjo salėje. Žmonės atsisuko pažiūrėti.
Senelis lėtai atsistojo, jo veidas išblyško.
– Sara, prašau, pasikalbėkime. Kas vyksta?
– Jūs man melavote! Jūs tiek metų laikėte mano tėvą nuo manęs! Išeikite! – reikalavau.
Tėvas priėjo prie manęs, švelniai padėdamas ranką ant peties.
– Ačiū, Sara. Žinau, kad tau sunku.
– Kodėl jie melavo? – ašaros tekėjo skruostais.
– Nežinau, bet mes galime apie tai pasikalbėti, – švelniai tarė jis. – Pirmiausia užbaikime šią dieną.
Vėliau sėdėjau priešais tėvą ramioje kavinės kertėje, mano kava jau buvo atšalusi. Stebėjau jį, bandydama sieti vyrą prieš mane su istorijomis, kurias pasakojo mano seneliai.
– Tai, – pradėjau drebančiu balsu, – papasakok man viską. Nuo pradžių.
Jis atsiduso ir gurkštelėjo kavos.
– Tai ilga istorija, Sara. Bet tu nusipelnei tiesos.
Jis susimąstė, tada pradėjo pasakoti.
– Kai susipažinome su tavo mama, viskas buvo puiku. Buvome jauni ir įsimylėję. Bet tavo seneliai manęs nemėgo. Jie manė, kad nesu jai tinkamas.
– Ką turi omenyje? – paklausiau, ieškodama jo akyse sąžiningumo.
– Jie mane visada teisė, – papurtė galvą. – Tavo senelis manė, kad esu nevykėlis, nes neturėjau prestižinio darbo. Jie norėjo, kad tavo mama ištekėtų už kito. Kai gimei, viskas dar labiau pablogėjo.
Man suspaudė širdį.
– Kodėl negrįžai? Kodėl manęs neieškojai anksčiau?
Tylėdamas jis išsitraukė telefoną ir parodė senas žinutes nuo močiutės. Jose buvo pilna pykčio ir reikalavimų laikytis atokiai.
Rankos pradėjo drebėti, skaitant jas.
– Negaliu patikėti, kad jie taip pasielgė.
– Jie manė, kad tave saugo, – švelniai tarė jis, spausdamas mano ranką. – Jie manimi nepasitikėjo. Negaliu jų kaltinti, kad buvo pikti, bet jie tau melavo. Aš visada norėjau grįžti į tavo gyvenimą.
Ašaros vėl kaupėsi akyse.
– Kodėl atėjai į mano išleistuves?
– Apie jas sužinojau per seną draugą, – paaiškino jis. – Norėjau tave pamatyti, pasveikinti. Tikėjausi, kad praėjus tiek laiko būsi pasiruošusi mane sutikti.
Lėtai linktelėjau, apdorodama jo žodžius.
– Mes išgyvename sunkius laikus, – jis pasakė. – Mano sūnus, tavo pusbrolis, labai serga. Man reikia daug pinigų jo gydymui, ir tikėjausi, kad galėtum paskolinti bent 1000 dolerių.
Pažvelgiau į jį, jausdama pyktį ir užuojautą.
– Kodėl man viso to nepasakei anksčiau?
– Nenorėjau gadinti tavo ypatingos dienos, – liūdnai šyptelėjo jis. – Norėjau palaukti, kol galėsime ramiai pasikalbėti.
Atsidūsau, apimta prieštaringų jausmų.
– Turiu apie tai pagalvoti.
– Suprantu, – švelniai tarė jis. – Skirk laiko. Aš niekur nedingstu.
Žiūrėjau pro langą, stebėdama judantį pasaulį.
– Turiu pasikalbėti su seneliais. Yra tiek daug, ką reikia išsiaiškinti.
Jis linktelėjo.
– Suprantu. Aš būsiu čia, kai būsi pasiruošusi.
Kitą dieną tėvas atėjo į namus, viltingai žvelgdamas.
– Ar gavai pinigus? – paklausė.
Papurtiau galvą.
– Ne, tėti, negaliu tau duoti pinigų.
Jo veidas paniuro.
– Bet juk tai tavo broliui!
– Žinau, kad melavai, – tvirtai atsakiau. – Mačiau nuotraukas. Jis neserga. Tu tiesiog norėjai pinigų.
Jo veidas paraudonavo iš pykčio.
– Tu visai kaip tavo seneliai, – sumurmėjo. – Geriau būčiau likęs toliau.
– Galbūt ir reikėjo, – ramiai atsakiau. – Man gana tavo melų.
