Liszto Ferenco tarptautinio oro uosto perpildyta išvykimo salė skendėjo įprastiniame šurmulyje: monotoniškas lagaminų ratukų girgždėjimas, nesuvokiami garsiakalbio pranešimai ir keleivių nervingas skubėjimas pripildė orą.
Tačiau įprastą šurmulį staigiai perkirto užkimęs, grėsmingas lojimas. Rexas, patyręs septynerių metų vokiečių aviganis, iki tol ramiai gulėjęs šalia savo palydovo, saugumo pareigūno, dabar tarsi išlaisvintas uraganas įšoko ir piktai puolė pirmyn.
– Rexai! Rexai, sustok! – šaukė Maxim’as, uniformuotas saugumo inspektorius maždaug trisdešimties metų amžiaus, su kuriuo šuo dirbo jau daugelį metų.
Tačiau šuo tarsi negirdėjo. Jis nukreipėsi tiesiai link jaunos moters, sėdėjusios ant suoliuko, kurios viena ranka ilsėjosi ant pilvo, o kita stengėsi pasilaikyti šiltai po plona striuke. Ant jos veido matėsi blyškumas, o akyse – baimė. Moteris… buvo nėščia.
– Prašau, pasiimkite šitą šunį iš čia! – sušuko ji. – Ką jis daro? Kodėl… kodėl jis loja į mane?
Rexas nepražvelgė. Sustingęs įtempta kūno poza stovėjo prieš ją, žemai ūbdamas, net kartais šoktelėdamas, lyg ketintų puolti arba įspėti ką nors. Aplink stovintieji sustingo. Vieni ištraukė telefonus, kiti atsitraukė toliau.
– Kviečiame gyvūnų kontrolės specialistą! – pasigirdo neramiojo keleivio balsas.
Tačiau Maxim’as tik stovėjo ten, prakaituotomis delnomis įsikibęs į Rexo pavadį. Šuo dar niekada taip nereagavo.
– Tai nenormalu, – murmėjo sau. – Rexas niekada neklysta… niekada.
Jis priėjo prie moters, kuri drebėjo tarsi drebulės lapas.
– Ponia, prašau, atsistokite, – pasakė jis tvirtai, bet mandagiai. – Turėsite eiti kartu su mumis trumpam saugumo patikrinimui. Niekas rimta, tik… protokolas.
– Bet aš… aš tik važiuoju namo į Segedą! Pažiūrėkite į mano bilietą! – protestavo moteris. – Mano vardas Veronika Kiss, aš aštuonių mėnesių nėščia! Nieko nedariau!
– Suprantu, Veronika. Prašau, nesijaudinkite. Tiesiog turime būti tikri, – atsakė Maxim’as, o tuo tarpu kitas pareigūnas jau skambino saugumo kambariui.
Rexas toliau ūbavo, dabar ne tik moters, bet ir vieno šalia gulinčio bagažo atžvilgiu. Maxim’as pažvelgė į tą lagaminą, po to vėl į Veroniką.
– Tai jūsų lagaminas?
– Taip… – neryžtingai linktelėjo moteris. – Ten tik keli drabužiai ir mano medicininiai dokumentai.
– Gerai, – pasakė Maxim’as, ir mostelėjo kolegai, kad nuvestų juos į patikros kambarį.
Kambarys buvo šaltas, sterilus, visi daiktai – šaltomis metalinėmis detalėmis. Veronika atsisėdo ant kėdės krašto, vis dar laikydama rankas ant pilvo.
– Sakykite, kodėl šis šuo taip elgiasi? – paklausė ji. – Aš… aš tikrai nieko nepadariau.
– Aš to nelemiau, ponia, – atsakė Maxim’as, – bet šuo yra apmokytas: bombų, narkotikų, pavojingų medžiagų… – tuo metu jo kolegos jau peržiūrėjo lagaminą. Nieko nerado.
Tačiau Rexas nesiliovė. Nagais beldė į duris, niūniavo, kapojo grindis nagais, tarsi ten viduje kažką laikytų.
– Čia kažkas negerai, – pratrūko Maxim’as Esterėi, vienai iš savo kolegių.
– Sutinku. Tai pernelyg keista.
Staiga Veronika susilenkė.
– Mano pilvas… kažkas… negerai! – skausmingai sumurmėjo ji. – Kūdikiukas… Dieve mano, skauda!
Maxim’as iš karto per radiją iškvietė medicinos personalą. Kai medikai atvyko, Veronika jau slydo ant grindų, jos veidas buvo permirkęs prakaitu.
– Atsitraukite! – sušuko greitosios pagalbos gydytojas, klūpdamas šalia jos ir padėdamas ranką ant pilvo.
Šiuo metu Rexas lojė garsiau ir įnirtingiau nei bet kada. Jo snukis raukėsi grėsmingai, jis siautėjo. Medikų žvilgsnis susikaupė, ir gydytojas lėtai nuėmė ranką nuo Veronikos pilvo.
– Tai… tai nėra gimdymas, – ištarė jis susiningai. – Tai… kažkas visiškai kita…
– Ką reiškia „ne gimdymas“? – nustebusi paklausė Esterė, o Veronika gaspdama ėmė gaudyti orą.
Gydytojas greit mostelėjo asistentei:
– Atneškite nešiojamą ultragarsinį aparatą! SKUBIAI!
Maxim’as tiesiog pajuto, kaip kraujas stingsta jo gyslose. Rexo siautėjimas, Veronikos vis labiau nusiminę veido išraiškos ir medikų reakcija… vis aiškiau ėmė ryškėti: kažkas labai negerai.
Veronika su ašaromis akyse sukinėjo galvą:
– Prašau… aš nežinau… aš tik… galvojau, kad kūdikis juda, bet… keistai. Kartais tarsi kažkas spaudžia viduje…
Asistentė su ultragarsu įbėgo į kambarį, o gydytojas nedelsdamas užvedė aparatą. Mažame ekrane drebėjo juodai baltos dėmės, o zondas priglustė prie Veronikos pilvo.
Staiga Rexas nutilo. Jis tiesiog stovėjo, niūriais žvilgsniais stebėdamas ir pakeltomis, į priekį įsmeigtomis ausimis. Kambarys tapo toks tylus, kad net neoninių vamzdžių zumėjimas atrodė pernelyg garsus.
Gydytojo veidas dar labiau pabaliko.
– Tai… tai nėra vaisius, – sušnibždėjo jis.
– Ką?! – Maxim’as žengė žingsnį į priekį.
– Į pilvo ertmę įterptas svetimkūnis. Kažkoks daiktas. Manau… nuotolinio valdymo įrenginys.
Kambarys akimirksniu sprogo panikos banga.
– SKUBIAI iškvieskite sprogmenų nukenksminimo grupę! – sušuko Maxim’as. – Visi palikite pastatą! Evakuacija! Pilnas įspėjimas!
Rexas vėl ėmė lošti, tačiau ne iš baimės, o kaip įspėjimas. Veronikos veidas susitraukė siaubo.
– Aš… aš nežinojau apie tai… priesaika! – verkdama spengė ji. – Jie sakė, kad tai tik medicininė procedūra, skirta apsaugoti kūdikį, stabilizuoti nėštumą… jie sakė, kad tai ypatinga apsauga… aš nežinojau, kas tai yra!
– Kas tai sakė? – paklausė Esterė su įkaitusia žvilgsniu. – Su kuo kalbėjote? Kur tai įvyko?
– Privačioje klinikoje Óbudoje… nebuvo pigu… bet jie sakė, kad viskas sterilūs, viskas profesionalu… – drebėjo jos balsas.
– Koks tas daktaro vardas? – paklausė Maxim’as.
– Tam tikras dr. Faragó… nežinau jo vardo, tai vienintelis užrašas ant durų… tamsių akių, plikėjančiais plaukais vyras… buvo labai įtikinamas.
Sprogmenų neutralizavimo specialistai jau atvyko ir su gydytojų pagalba atsargiai pernešė Veroniką ant neštuvų. Tuo tarpu pastatas buvo evakuojamas, o oro uosto užpakalinėje dalyje greitai įrengta laikinoji operacinė.
Rexas nė akimirkai neatitraukė akių nuo moters. Tarsi pajuto: ji nėra priešas. Ji taip pat auka.
Po dviejų valandų…
Maxim’as sėdėjo viename oro uosto kabinete, veidą pasidėjęs į delnus. Priešais – atvėsusios kavos puodelis, šalia tyliai gulintis Rexas, dabar ramus, bet budrus.
Durys atsivėrė, įėjo Esterė.
– Turime rezultatus, – tyliai pratarė ji.
– Buvo įstatytas miniatiūrinis sprogmuo. Valdomas nuotoliniu būdu. Jo plastikinis korpusas buvo sukurtas taip, kad ultragarso aparatas jo nepastebėtų. Tikriausiai Veroniką būtų panaudoję kaip gyvą sprogdiklį… kartu su kūdikiu.
Maxim’as sugriebė kumščius.
– Ir ji tikrai apie tai nežinojo?
– Ji – visiška auka. Visa klinika veikė pasislėpusi po slapyvardžiais, bet mes jau stebime jų tinklą. Įsitraukė ir žvalgybos tarnybos. Tai ne vietinis reikalas. Tarptautinis.
– Ar moteris jaučiasi gerai?
– Taip. Operacija pavyko, įrenginys sėkmingai pašalintas ir… iš tiesų ji buvo nėščia. Dviejų mėnesių dvynukais. Kūdikiai gyvi.
Po ilgo laiko Maxim’as pirmą kartą nusišypsojo. Rexas atitaisė ausis, tada garsiai pasižiovavo.
– Tu buvai raktas, bičiuli, – paglostęs šuns galvą tarė jis. – Tu išgelbėjai tris gyvybes. Ir gal net šimtus daugiau.
Esterė atsiduso.
– Ar žinai, kas labiausiai šokiruoja?
– Veronika pasakojo… ji pati ne kreipėsi į kliniką. Viena „labdaros organizacija“ reklamavosi būsimoms mamoms, sunkiai išgyvenančioms nėštumą. Nemokama apžiūra, medicininis paketas… ir ji jais patikėjo.
Maxim’as tamsiai linktelėjo.
– Jie gaudė aukas. Ir ji buvo jų masalas.
